Intro
"Žmogau, kodėl tu nerašai?" klausia manęs aplinkiniai, kuriems kažkodėl susidaro įspūdis esą aš įdomus žmogus, kuris turėtų būti išgirstas. Nelaikau savęs tokiu, nors pripažįstu, kad turiu nepalaužiamą nuomonę tam tikrais klausimais. Viena yra filosofuoti prie alaus bokalo draugų kompanijoje, rašymas yra visai kas kita, tuo labiau platesnei auditorijai, kurios nemanau, kad sulauksiu. Ypač žinant, kad esu beraštis, savamokslis filosofas, kurio nepaliaujamas noras filosofuoti gali kartais nejuokais užp*sti žmones, kurie prisiklausė mano svaičiojimų.
Kodėl vis dėlto nusprendžiau pabandyti rašyti blogą? Tiesiog pavargau nuo savo paties pasiteisinimų, kad neturiu laiko, neturiu noro, neturiu įkvėpimo ir t.t. Esu tinginys, kuris visada daugiau kalba nei daro. Manau mes visi tokie esame. Vieni mažiau, kiti daugiau. Pasižadame kitiems, patiems sau ir patys nusiviliame, kad pažadai lieka žodžiais. Apgailėtina kai pagalvoji, kiek laisvo laiko žmogus turėtum jeigu išsitrintum facebooką, jeigu nesėdėtum youtube. Ką kalbėti apie prakeiktus games.
Mes sakome, kad esame pavargę nuo darbo, nuo šeimos, nuo antrųjų pusių, nuo aplinkos ir pasineriame į savo virtualiuosius ego, kurie neduoda naudos, o greičiau jau priešingai dar labiau mus išvargina paversdami zombiais realybėje. Mes naudojame begales pasiteisinimų kiekvieną dieną kodėl kažko nedarome, o laikas nesustabdomai slenka su savimi temdamas šimtus pažadų ir svajonių, kurių išsižadame negalėdami pripažinti jog tiesiog tingime kažką daryti. Juk pripažinimas yra pirmas žingsnis progreso link taip? Bet aišku niekas neatrašys 100 metų nematytam draugui, kad negali susitikt ne todėl, kad turi planų 2 savaitėm į priekį, o todėl, kad nori kiurksoti namie ir nieko neveikti, nes paprasčiausiai tingi.
Nemoralizuosiu. Kaip jau sakiau aš pats esu tinginys. Tebūnie šitas pirmasis įrašas mano pirmas žingsnis progreso link.
Leave a comment